Aš darau vartojimui skirtus daiktus, įrankius skaitymui.Jost Hochuli
Jei daiktas geras funkcionaliu požiūriu, mums jis dažnai ima atrodyti ir gražus.
Ania Nałęcka
Mums nereikia stengtis išrasti knygos iš naujo.
Manau, kad tipografika turi didesnę vizualinę jėgą nei vaizdas, todėl visas grafinio dizaino problemas stengiuosi išspresti tik šriftų pagalba.Laura Klimaitė
Ania Nałęcka
Aš, kaip dizainerė, visų pirma galvoju:
forma privalo sekti paskui turinį.
Pranešimas yra visų svarbiausias.
Kad sukurtų knygos koncepciją, tipografas privalo žinoti,kaip knyga bus skaitoma ir kokiems tikslams skirta. Jost Hochuli
Jis šiek tiek atsakingas už knygos turinį kaip baldų dizaineris – už kėdėje sėdinčiojo mintis. Kėdė turi būti komfortiška bei pakankamai tvirta – ir nieko daugiau.
Florian Hardwig
Vien todėl, kad dabar tiek daug šriftų, nėra lengva rasti tą tikrąjį.
Magiškasis tipografikos kvadratas susideda iš:šrifto dydžio, tarpų tarp ženklų, eilutės ilgio ir interlinijų. Friedrich Forssman
Jei pasirenki gerą šriftą ir sugebi mikliai darbuotis šiais 4 instrumentais,
rezultatas bus geras – tai procesas, kuris nenustoja manęs džiuginti ir po 30 metų.
Ania Nałęcka
Knyga yra struktūra ne tik objekto,
bet ir turinio prasme. Svarbu tai suprasti ir pajausti.
Giedrė Jankevičiūtė
Grafinį dizainą matau kaip formą, kuri išreiškia įvairias funkcijas.
Kartais to pakanka, bet dažniausiai noriu daugiau: suprasti grafinio dizaino kūrinį kaip vienos epochos žmonių žinią kitos epochos žmonėms.
Tipografika nėra menas. Tipografika nėra mokslas.Jost Hochuli
Tipografika yra amatas. Amatas ne aklas sekant taisyklėmis,
bet preciziškai vadovaujantis išbandymais ir patirtimi.
Kai viskas suderinta, pajunti, kaip skiltis tiesiog atgyja,atsiranda paslaptingas pagreitis, rodantis, kad tikslas jau arti.Friedrich Forssman
Pirmas klausimas kurį užduočiau sau arba fotografui norinčiam dirbti kartu – kodėl nori daryt knygą? Ania Nałęcka
Juk renkiesi specifinę mediją ir ji turi būt pagrįsta.
Anksčiau sakydavau, kad esu amatininkas.Jost Hochuli
Dabar gi tiek daug rankomis nebedirbama.
Taigi esu dizaineris. Dizainą suprantu anglosaksiška prasme: tai analizavimas, planavimas ir formos suteikimas.
Sekite naujienas mūsų puslapyje!
Šveicarų tipografikos ištakos - Bauhauze, tačiau šveicarų labai skiriasi nuo Bauhauzo tipografikos, o šveicariška Bazelio versija savo ruožtu skiriasi nuo Ciuricho.
Šveicarų tipografikos klasikas, šiai sričiai atidavęs daugiau kaip 50 metų ir sulaukęs pelnyto pripažinimo tiek Šveicarijoje, tiek ir pasaulyje, daugybės tarptautinių premijų laureatas. Jis ne tik apipavidalina knygas, bet jas rašo ir pats; jo knyga „Das Detail in der Typographie“ („Detalė tipografikoje“) buvo išversta į 11 kalbų.
Dalijimasis ilgamete patirtimi ir kalbėjimas ne tik apie knygų dizainą, bet ir parodų eksponavimą. Kaip susiję šie du dalykai?
Vienas įtakingiausių Europos tipografų, klasikinės tipografijos mokyklos atstovas, sugebantis dar ir diktuoti tipografikos madas. Keleto menininkams ir tipografams skirtų knygų bei vienintelio lietuviškai išleisto tipografikos vadovo „Pirmoji pagalba tipografams“ autorius. Daugkartinis prestižinių knygos dizaino apdovanojimų laureatas.
Ką mes galime išskaityti iš praeities grafinio dizaino? Kokios buvo sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos ir kodėl jų paroda vyksta Indijoje?
Viena žinomiausių Lietuvos dailėtyrininkių, jos mokslinio domėjimosi sritys – XIX–XX a. Lietuvos ir kitų Europos šalių dailė ir dailės gyvenimas, taikomosios grafikos istorija. Daugelio iliustracijai bei knygos menui skirtų parodų, tarp jų „Illustrarium: Soviet Lithuanian Childrenʼs Book Illustration“ kuratorė.
Kaip parinkti tinkamiausią šriftą, įvairūs atrankos kriterijai ir naudingi patarimai.
Walter Tiemann premijos laureatas. Dirba paties įkurtoje dizaino studijoje kartu su partnere Malte Kaune, specializuojasi leidinių bei firminio stiliaus tipografikoje. Interneto svetainių „Fonts In Use“ ir MyFonts.de redaktorius, rašo straipsnius šriftų tematika įvariems žurnalams, pataria tipografijos klausimais šriftų kūrėjams ir dizaineriams.
Mano metodas – bendradarbiavimas su kitu kūrėju.
Varšuvoje įsikūrusios studijos Tapir Book Design dizainerė, knygų dailininkė ir kūrybos direktorė, „Sputnik Photos“ bendradarbė: konsultuoja ir kuruoja jų organizuojamas parodas. Daugkartinė tarptautinių knygos dizaino konkursų, pvz. „Paris Photo/Aperture“, Niujorko fotografijos festivalio, „Photography Book Now“ prizininkė, parodų kuratorė, vadovaujanti kūrybinėms dirbtuvėms ir skaitanti paskaitas visoje Europoje.
Berlyne gyvenanti leidinių dizainerė, grafinį dizainą ir tipografiką studijavusi Vilniaus dailės akademijoje, ArtEZ menų institute Nyderlanduose. Kuria knygas ir kitus leidinius, veda kūrybines dirbtuves.
Kasmet Vokietijoje Stiftung Buchkunst rengiamame knygos meno konkurse 2 ekspertų komisijos atrenka 25 gražiausias. Konkurse vertinama knygos koncepcija, grafinis apipavidalinimas, spauda, ypatingas dėmesys kreipiamas į novatoriškumą bei originalumą. Tai – vienas įtakingiausių europinių knygos meno konkursų. Šio konkurso prestižiškumą neabejotinai liudija pretendentų gausa: šiemet – 756 egzemplioriai.
Šios 25 premijuotos knygos – pavyzdinės, jos atveria platų tipografikos, dizaino, idėjos ir spaudos galimybių spektrą, tampa savotiškais riboženkliais, fiksuojančiais naujausias tendencijas ir diktuojančiais madas.
Spalio 3-18 dienomis gražiausias Vokietijos knygas bus galima pamatyti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, spalio 20-29 dienomis – Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje.
Šiemet komisija išskyrė 5 kategorijas, kiekvienoje puikuojasi po gražiausių knygų penketuką:
Paslaptingas pavadinimas „69 viešbučio kambariai“ žadina fantaziją. Todėl niežti delnus kuo greičiau ištraukti knygą iš dėklo – tarsi iš tirštų sutemų, prasklaidytų dirbtine šviesa su šviečiančia tipografine citata. Aplankalo spalvos pereina nuo tamsiai rudos į oranžinę, švytinčią ir priešlapiuose. Užliejantis visą lapą oranžas kaitaliojasi su balta popieriaus šiluma kituose – prieštitulinio, titulinio, epigrafo ir pratarmės – puslapiuose.
Kiekvienos istorijos pradžioje į akį krenta taupus (nenaudojant iliustracijų) turinys. Šriftai ir skyrių numeracija atrodo tarsi raižyti skydeliai ant viešbučio kambarių durų – knygos puslapis virsta įėjimu. Viršutinės teksto eilutės mirguliuoja oranžine spalva, po truputį tamsėjančia ir apačioje virsdamos įprasta juoda. Tai nepaprastai efektinga – tiesiog nuostabu, koks abstraktus ir drauge konkretus atrodo šis tipografinis vaizdas. Dabar aišku, kodėl puslapių numeriai, kitaip nei įprasta, pritraukti prie įrišimo – jie nebūtini susigaudymui, nes juostelė-skirtukas nurodo vietą, kurioje dera išjungti šviesą.
Jokios abejonės, kad šios knygų serijos su „užmirštais, dingusiais ar paslėptais manuskriptais“ ir „iš naujo atrastais tekstais“ pavyko vizualiai. Trafaretiniai didžiųjų raidžių ir serifiniai šriftai spausdinti ant perlenkto kartono, tarnaujančio, ir kaip viršelis, ir kaip auksu ir juoda iliustruoti priešlapiai. Technine prasme, tai nei viršelis, nei priešlapis – regis, kad šį hibridą reikėtų vadinti „viršlapiu“ ir „priešviršiu“. Bet kuriuo atveju, asociacijos kuriamos tikslingai: tą pabrėžia ir atviros nugarėlės juodi susiuvimo dygsniai – tarsi žvilgsnis į literato įrankių dėžę.
Viduje pilna elegantiškų ir tuo pačiu funkcionalių tipografinių detalių. Eilėraščių maketas laisvai išdėstytomis eilutėmis papildomas keistomis iliustracijomis – pastarosioms, atspaustomis matiniu auksu, negalioja saikas: Majakovskio tekstus iliustratorius dekoravo nusmailintomis konstruktyvistinėmis didžiosiomis raidėmis; Kavafio tekstų eskiziškos iliustracijos kartu su atspaudais perkeltos į siurrealistinę erdvę; Oweno tekstų iliustracijoms suteiktas abstraktus pavidalas švininiam mūšio laukų chaose.
Šios knygos skatina įsivaizduoti, kad revoliucijos epochose būtų galėjusios baigtis kitaip, jei tik žmonės būtų elgęsi taip, kaip liepia kiekvieno leidinio paskutinis sakinys: „Poetizuokitės“.
Puošnus tomelis traukia žvilgsnį savo ypatinga išvaizda: geltona vinjetė ir šriftas įspausti folija ant raudonos drobės, citrininio geltonio blokas, raudonai-geltonai dryžuotas kaptalas, geltona juostelė-skirtukas. Knygos apatiniame trečdalyje viršelį juosia geltonas dalinis aplankas su Romos vaizdo senovine litografija.
Viduje atsiranda tradicinės sudėtinės dalys, panaudotos neįprastai: atvartą užimantis istorinis miesto planas, kuris knygos autoriui buvo naujas, patalpintas po titulinio puslapio ir turinio, o ne priešlapiuose, kaip būtų galima tikėtis. Nespalvotų užimančių po atvartą fotografijų kraštai išsiveržia į bloką, taip atskirdamos dienoraščio intarpus nuo epilogo.
Tiesą sakant, apie nepretenzingą vidaus tipografiką nėra ką daug kalbėti. Tačiau norisi paminėti vieną iš nedaugelio detalių – datą žyminti eilutė panaudota kaip antraštė teksto dalių atskyrimui. Jam būtų pakakę tarpo viršuje ir apačioje, tačiau ši eilutė išsiskiria net 5 bruožais: įtrauka, pusstoriu ir mažesniu šriftu, kursyvu, vos pastebimu išretinimu ir galiausiai dar pabrėžta rinkinio pločio linija. Tokius – nervingai susigrūdusius – akcentus matome reklamose, tačiau čia tipografas juos panaudojo kaip prieskonius, sujungiančius anuometinį skonį su šiandieniu šiuolaikiškumu.
Iš viršelio atrodo, kad knyga buvo paimta iš antikvariato lentynos – aplanko nėra, viršelis šviesus, malonus, šiltai melsvas, šrifto pasirinkimas nurodo į 1930-1950-tuosius metus, tarsi iš biologijos vadovėlio paimtos iliustracijos. Bet dėl šių elementų knyga neatrodo pasenusi, priešingai – ji tarsi visada buvo čia. Ją nepaprastai malonu čiupinėti – labai retai liečiame ranka ant drobės atspaustą vaizdą.
Koks mįslingas kontrastas tarp pavadinimo – „Paskutinis šūksnis“ – ir abiejų nebylių, besisukančių ratu bei orą gaudančių žuvų. Viršelio iliustracija – tarsi emblema ar vizualus moto – vienija apsakymus motyvais kaip: porų santykiai, meilė, žado netekimas, pasidavimas, ilgesys, sumaištis.
Knygoje nustojo galioti viena iš tradicinių teksto maketavimo taisyklių – teksto pastraipos neatskirtos įtraukomis. Pastraipų labai daug ir jos trumpos – labai dažnai vienos eilutės ilgio, tad panaudotos įtraukos žymėtų ne paragrafo pradžią, o verstų trūkčioti pabaigą.
Viršelio motyvas atgyja apsakymų įžanginiuose puslapiuose: iliustracijų ešerys plaukia aplink kiekvieną pavadinimą, kol galiausiai grįžta į pradinę poziciją.
Ką galima padaryti su romanu apie vėlyvąjį kapitalizmą bei Sahra Wagenknecht kaip išgalvota pagrindine veikėja? Pažvelkime į knygą.
Plonas grakštaus formato kartono viršelis erzina skleisdamas savitus signalus. Rožinio viršelio nugarėlę iki bigo juosia tamsesnė juosta – sodri spalva akivaizdžiai artėja prie socialistinės raudonos, kurios ir buvo galima tikėtis (istorija juk negali būti visai politiškai dogmatiška). O kur dar nespalvota fotografija su eile namų, patalpinta po pavadinimu sukomponuotu pagal centrinę ašį, todėl stūksančiu tarsi paminklas. Nęįsižiūrėjus viskas atrodo gerai, jei namai nebūtų sugriuvę (čia greičiausiai nebus kalbama apie socialistinę romantiką).
Teksto puslapiuose dosnu erdvės. Kas keturi puslapiai atskleidžiama visą atvartą užimanti fotografija iš mažo Amerikos miestelio – apgriauto, beveik sunaikinto tornado, potvynio ar kokios kitos katastrofos. Ryškus – tiek analoginių, tiek skaitmeninių – fotografijų grūdėtumas suteikia dokumentiškumo įspūdį kupiniems įtampos fragmentams: tarsi destrukcija būtų įprastinė kasdienybės dalis neribotų galimybių šalyje. Epizoduose tarp šių – kaip spektaklio vaizdų – išeina tekstas.
Net jei kartais ir atrodo, kad gyvename absoliučiai sočioje gerbūvio visuomenėje, kai kuriuos dalykus reikia nuolat kartoti. Ir tam vėl atėjo laikas.
Viršelis dvelkia minkštąja galia: gėlių aureolėje komiksų stilistika pavaizduotas – sugniaužtas, žieduotais pirštais ir lakuotais nagais – kumštis aiškiai nurodo į Flower Power, tačiau šią nuorodą sušvelnina realistiškai perteikti augalai.
Feminizmas – violetinis, mergaičių žaislai – fluorascensiniai rožiniai. Knygos viduje klesti 2 ironiškai žaidžiančios su klišėmis spalvos: juoda ir ugninė rožinė. Didelės apimties knyga sudaryta kaip tikras mokomasis leidinys ar leksikonas, skirtas ne tik universitetų katedroms, bet ir plačiajai visuomenei. Daugelis teksto vietų puošniai apipavidalinti ir išradingai iliustruoti. Infografika – vaizdinga, iliustracijos – asociatyvios, taip feminizmas tampa labai patrauklus.
Knygoje sutelkta jėga – subtili: nesiekiama veržtis į barikadas, bet kuriama proga prisijungti prie feminizmo ir jaunesnėms kartoms. O laukiantys naujausio kovos šūkio ant priekinės bloko pusės ras užrašą „Aš ♥︎ feminizmą“.
Vyrai, pakilkite ir leiskite, kad jus apžavėtų ši knyga!
Gryno pavidalo knyga.
Vietoje apsauginio viršelio buvo įpakuota į „apsauginį popierių“ su paprastai ant aplanko pateikiama informacija: autoriai, pavadinimas, paantraštė, leidykla, brūkšninis kodas. Šie elementai laisvai išmėtyti, taigi bet kokiu atveju gerai perskaitomi. Įrašas „Limituotas tiražas“ su ranka rašytu numeriu nurodo egzemplioriaus unikalumą.
Turinys: Daunendruck popierius, brošiūra – siūta, dviem spalvoto popieriaus viršeliais: vidinis – priklijuotas ant nugarėlės, išorinis viršelis iš storesnio spalvoto popieriaus tvirtintas ties bigais, nugarėlė – laisva, tai susikuriama tuščiavidurė. Abu viršeliai be spaudos, blokas dažytas viršelio spalva.
Pavadinimai sukomponuoti klasikiniu – pagal centrinę ašį – būdu. Prie kiekvieno iš dvylikos skyrių – turinys su iškirstais žymekliais. Skyriai atskirti vienas nuo kito dekoratyviniais puslapiais su juodomis plokštumomis. Erdvus tradicinis rinkinys. Klausimai – pritraukti ir lygiuojami pagal kairį puslapio pakraštį. Tokiu pačiu šriftu ir dydžiu surinkti bloku atsakymai tęsiasi per visą maketo plotį.
Knygos dizaineris vadovavosi principu: išgryninti. Apie ką kalbama knygoje? Skaitančių ir rašančių žmonių mintys apie knygos ateitį.
Ko dar tik betrūko, tai knygos apie valymą. Tikriausiai tai moterų parašyta knyga moterims. Ir iš tiesų: autorė, vertėja, dailininkė, ir galiausiai ketvirto viršelio tekste kreipiamasi į būtent skaitytojas.
Tačiau vyrai nepaliekami nuošaly, nes viršelio dizainas tikrai iššaukiantis. Jis primena 60-ties metų senumo dėžutes, paplitusias iki A. Warholui paverčiant pakuočių grafiką aukštuoju menu. Elementai ant kietos brošiūros – spalvingos plokštumos, ranka piešti šriftai, iliustracijos be pustonių, baltas įspaustas šriftas ir puikiai pritaikytas dalinis lakavimas – kelia įspūdį, kad purvo problema gali būti išspręsta vienu brūkštelėjimu.
Norime apie tai sužinoti daugiau. Šlumšt, ir jau esame viduje. Klasikiniu būdu pateikta antikva – lengvai skaitoma, pastraipa – su neįprastai didele įtrauka, didesnis minties šuolis pažymėtas tuščiomis eilutėmis ir raudonais taškeliais, skyrių pradžios – drąsiai atitrauktos, o paantraštės išskirtos kitu šriftu.
Daugelis dvispalvių – primenančių komiksus – iliustracijų (keturspalve spauda) gali būti traktuojamos kaip poetiški ir ironiški komentarai, teigiantys, jog valymo procese galima įžiūrėti kontempliaciją. Viena žaviausių iliustracijų pateikiama 38 puslapyje: rankos su raudonai lakuotais nagais masažuoja floristinio ornamento nėrinį, gimstantį iš skalbimo miltelių burbulų tarsi iš jūros putos.
Viršelis – lankstus, kaip tikras žaisliukas. Dar neatvertus, knygą norisi lankstyti ir sukioti rankose, lyg taip būtų įmanoma gyvenimui prikelti iliustracijų fragmentus. Žalvario spalvos audinio ir juodų senųjų graviūrų derinys su įspaustais šriftais dažytais mėlynai juoda spalva kaip ir bloko viršus – efektingas.
Ši klasifikuojanti knyga su siurrealistiniais istorinių raižinių montažais neturi nieko bendra su buhalteriška taksonomija: jai kur kas svarbesnis „būties prigimties įspūdis“ ir keistų evoliucijos kūrinių pagerbimas. Knygoje žmogus randa savo vietą tarp plokščiavikšrio ir ksenoglauko.
Pilni, tačiau erdvūs puslapiai atspausdinti barokine antikva, atskiros pastraipos – nuostabiu kursyvu, kuriame dar galima įžiūrėti žąsies plunksnos pėdsaką. Išsamūs komentarai (eilutės sulygiuotos pagal kairę pusę) akivaizdžiai parodo minčių eigą. Taip jie, dažniausiai sumenkinami iki išnašos apačioje, knygoje tampa lygiaverčiu paaiškinimu ir argumento paspirtimi – tarsi tolyn vedančiu pėdsaku.
Dvispalvei spaudai parinkta tamsiai mėlyna – tokia gili, kad pagrindiniame tekste atrodo beveik juoda, tačiau visgi suteikianti paslaptingo gyvumo plokštuminei vaizdų daliai. Auksinės išnašos vos vos mirguliuoja, suteikdamos kreminį atspalvį matinio popieriaus puslapiams.
Atidumas detalėms neišnyksta iki pat knygos pabaigos. Tipografo atida ir kruopštumas paverčia malonumu net ir neišvengiamus priedus – tomelio bibliografija sutvarkyta tiesiog puikiai. Ir skaitytojas nori visos knygos.
Keista matyti be pavadinimo – vieno žodžio – knygos aplanką. Per jį tęsiasi viena didelio formato nuotrauka, apimdama drauge nugarinę pusę ir atlapus. Lyg leidinys būtų užsidėjęs nematomą kepurę: toks efektas atsiranda, bandant nesufokusuotu žvilgsniu žiūrėti į kamufliažines dėmes, įprastą palydovinėms nuotraukoms ikonografiją. Pažvelgus atidžiau, dėmės virsta aukštikalnių regiono išklotine.
Paklusniai išrikiuotas didžiąsias raides „Gemeindebuch Lech“ galima perskaityti tik ant nugarėlės. Atlapų siaurumas tarsi skatina nuimti paprastai paliekamą savo vietoje aplanką. Ir štai viduje: vietovė – ta pati, o laikas kitas – snieguota žiema.
Viršelis aptrauktas drobe, tarp kurios apmatų ir ataudų iš apačios prasišviečia tamsus gruntas. Nors viršelis atrodo tvirtas, bet visų pirma – natūralus ir labai subtilus. Įspaustos (jau aplanko nugarelėje sutiktu šriftu) pavadinimo eilutės suteikia viršeliui šventiškumo. Kadangi priešlapiams panaudotas tas pats audinys, lytėjimo potyris pratęsiamas netikėtai – kokiam skaitytojui tenka tokia proga pažiūrėti į įrišimo drobę iš vidaus?
Apie dizaino subtilumą ir knygos vidaus kruopštumą būtų galima pasakyti dar daug ką. Tačiau paminėsime tik rinkinio atvartų asimetriją, gražius šriftų kontrastus, prasmingą, bet nenuobodų nuotraukų išdėstymą.
Alpių kaimelis pristato savo kraštovaizdžio, kultūros ir ekonomikos istoriją knyga, skoningai apipavidalinta, pilna savo vertės ir nepaprastai stipraus ryšio su gamta pojūčio. Be vietinių ideologijų bei politinio atspalvio.
Iš daugiau nei 300 popieriaus Naturpapier tvirtų puslapių galima tikėtis žinyno, nagrinėjančio botanikos objektus. Tačiau lūkestis neišsipildys – teksto rūšių gausybė labiau įprasta žurnaluose: spalvoti teksto intarpai, citatos, išlygos, išnašos, pratimai, patarimai, receptai. Kaip visa tai apžvelgti?
Į lentynėles išdėlioti tikrai nepavyks. Antroposofinis suvokimas yra „vidujai guviai regintis, o ne daiktiškai išbaigtas“. Būtent tokiu principu ir dėstoma medžiaga apie gydomuosius augalus. Kad ir ką beatsiverstumei nereikia bijoti, kad liksi ko nors nesupratęs. Ši knyga – didelis žolynų parkas, po kurį tai šen, tai ten bevaikščiojant, galime būti suviliojami kokio nors ypač įdomaus aspekto; kartais nugrimzti į savo mintis; taip pat pradėti sekti kieno nors pėdsakais arba tyrinėti ieškant turinio tarpusavio sąsajų.
Vaizdų koncepcija siekiama leisti suvokti save ne kaip gamtos objektą, o kaip gyvenimo paslapties dalį. Atvartą žimančios nuotraukos – iš labai arti nufotografuoti žolynai, žaidimas ryškiomis ir nesufokusuotomis detalėmis – parodo mums, kad knygoje kalbama ne apie paprastus gydomuosius augalus, o apie savų tikslų turinčias būtybes. Tekstas ir jo apipavidalinimas gražiai kviečia pajusti visa ko vienovę: „Augalai užuodžia visatą ir joje įsitaiso“.
Ypač besirūpinantys savo sveikata, nuolat kontroliuoja ir matuoja skaitmeniniu būdu savo organizmo duomenis kaip kraujo analizė, pulsas ir miego ritmas. Tai - šiuolaikiška ir išmanu ir, deja, skirta tinginiams. Tingintiems skaityti. Nes kiti gali apskaičiuoti kalorijas ir optimizuoti esminius gyvybei palaikyti reikalingus metodus jau nuo 1975-ųjų. Būtent nuo tada egzistuoja „praktinis kasdienio valgymo ir gėrimo vadovas“, kurio 15-toji jubiliejinė laida gražiai išleista šiemet.
Žinyną sudaro beveik vien tik lentelės, neskaitant išsamaus įvado, mokančio matuoti produktų kiekius. Skamba nuobodžiai, tačiau tai turėtų nuteikti euforiškai aukščiau paminėtus rūpestinguosius skaitytojus. Gamybos požiūriu sudėtingi turinio skirtukai garantuoja nepriekaištingą tvarką ir galimybę greitai atsiversti reikiamą vietą. Kas dabar beatsimena, kad stačiakampių mygtukų monitoriuje protėviai buvo popieriaus eros skirtukai ir kortelės.
Kiekvieno skyriaus pradžia atsiverčia beveik savaime. Spalvos susietos su skyriais, kurių turinys supaprastina priekiniame atvarte esančius sąrašus. Vaizdinį signalą siunčia santūri pažyminti skyrių kontūrinė iliustracija – savotiška piktograma per visą puslapį. Akis automatiškai pradeda sekti tikslias žuvies ar dešros piešinio linijas. Netikėtai malonu, nes visos knygos charakteris – sausokas. Tačiau svarbiausias suvokimo raktas glūdi šriftų pasirinkime: modernus serifų nenaudojantis šriftas primena XX amžiaus 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio leksikonų tipografiją, kartu išlaikant visą tų leidinių rimtumą.
Tad belieka tik išsimatuoti kūno biologinius parametrus ir pasitikslinti gražiai atspausdintas produktų maistines vertes.
Viršelis užmina iš karto 2 mįsles: kodėl tokia keista pavadinimo rašyba ir ką reiškia raudonas popierinis stropiai įaustas į medžiagą apskritimas? Atsakymai turi slypėti viduje, tad atsiverskime ir pažiūrėkime.
Greitai vartyti nepavyks – tempą lėtina vaizdai. Puikiai sukomponuotos ramios fotografijos leidžia išvysti: maišalynę žuvų turguje, dryžuotą vienos ant kitų sudėtų vaisių dėžių raštą, išdarinėtas kiaulių kojas ant visko mačiusios medinės lentos ir / ar lėkštės. Visa tai atspausta ant tvirto matinio popieriaus sultingai sodriais tonais. Į vis kitaip sudėliotas baltas lėkštes su auksiniais pakraštėliais galima žiūrėti tarsi kaip į pusiau perpjautas planetas, atskleidžiančias savo vidaus elementus, jų formas, spalvas, tarpusavio sąsajas ir tekstūras. Šie vaizdai kelia keistą būseną tarp žiūrėjimo ir įsigyvenimo.
Virtuviniai kiekvieno mėnesio įvykiai su epigrafu, meniu, virėjų parašytais esė išdėstyti per 6 puslapius. Tekstų tipografija orientuota literatūriniam skaitymui, o ne skubiam naudojimui. Tamsi tipografika vykusiai kontrastuoja, šviesiai ir subtiliai derinant antikvos ir grotesko šriftus.
2 seserys – verdančios, rašančios, fotografuojančios ir knygas kuriančios autorės – laikosi lėto maisto idėjos: iš geriausių vietinių produktų kuriant sveikus, skanius ir estetiškus patiekalus bei jų valgymas bendrai, lėtai ir pasimėgaujant“. Knyga fiksuoja visą kulinarinį procesą.
Vieneri metai, 12 temų, 12 susėdimų prie stalo, 120 svečių, 63 patiekalai (nurodyti 4-ame knygos viršelyje). Tai visais atžvilgiais ne tik kulinarijos knyga, tai kartu – ir indėlis į privačią ir reiklią salonų kultūrą. Ar mįslės įmintos?
Geriant kavą sekmadienio rytą, mus domina: kaip pusryčiauja pasaulis? Tai mums ir parodo lanksčiu tarsi valgiaraštis viršeliu knyga. Joje kalbama ne apie visuotinus pusryčiavimo įpročius – čia pristatomi specialiai atrinkti gamintojų receptai ir jų istorijos.
Iš redaktoriaus požiūrio matyti darbo žurnaluose patirtis: skyriai prasideda akcentuotais atvartais su stambia tipografika, inicialai – kontrastingi, pastraipos atskirtos tuščiomis eilutėmis; citatose – puošnus šriftas; nuotraukos – reportažinės su pastelinių spalvų gama. Sudėtingos struktūros leidinys: knyginės istorijos palieka daug vietos spausdintiems kursyvu žurnaliniams receptams ir įvairių dydžių fotografijoms.
Pusryčių projektas tarsi santūrus žurnalas, kuriam taurumo suteikia knygos pavidalas. Įdomus žiūrėjimo įpročių ir medijos santykis. Pastebėkite, kaip greitai keičiasi simpatijos – po blizgančių ir akis erzinančių ryškių ekranų imame ypač vertinti matinę spaudą.
Dalinis aplankas draugėn į receptų knygą sujungia 2 nepretenzingus tomelius: didelio formato, smėlio spalvos medžiaginio viršelio ir įspūdingos apimties iliustruotą albumą su siūta melsvo popieriaus brošiūra. Tai gastonominio projekto „Lauko virtuvė“ dokumentacija – puikūs, draugų apsupti kulinarai gamina po atviru dangumi pasakiškoje Austrijos gamtoje.
Kiekvienas iš 9 įvykių įtrauktas į užšifruotą tipografinę sistemą ir, kaip kokiame žaidime, pažymėtas virėjų, vietų, datų ir receptų numerių santrumpomis. Jautriai inscenizuotos fotografijos žiūrovą paverčia palydovu: vienur matome lėtai ateinant svečius, kitur – į ugnį žvelgiantį virėją. Vėliau visa draugija sėdi neįtikėtino kraštovaizdžio fone, proskynoje ar senoviniame miestelyje, o detalūs išdėliotų lėkščių vaizdai veda žiūrovą iš kantrybės, nes per popierių jis negali griebti šaukšto. Viską papildo taupūs puslapiai su drauge dosniai išdėstytais tekstais su pridėtais esminiais pasvarstymais apie maisto kultūrą ir šį lauko virtuvės projektą. Ypač gardus kąsnelis vertinantiems subtilius žemėlapius – jie pateikti atvartuose kartu su vietinių gamintojų nuorodomis arba rekomenduojančiais užsukti patarimais.
Knygoje sakoma: „Geras maistas – tai ne tik valgis ant lėkštės“, tad taip ir norisi pridurti: „Tai dar ir kruopštus dizaineriškas leidinio apipavidalinimas“.
Knyga atrodo paslaptingai, bet kartu ir draugiškai. Bežodis viršelis neatrodo taip, lyg ką nors slėptų: sodri šviesiai mėlyna spalva šiek blausiasi ties viduriu į gelsvą, sukeldama nėrimo į knygą įspūdį.
Iš to apie turinio struktūrą sužinoma anksčiau nei galima būtų tikėtis – ją išduoda tiek pavadinimas ant pakankamo pločio nugarėlės, tiek turinys ant kartotinio – apipjauto kartu su bloku – nugarelės viršelio. Visi šie elementai pristato Monikos Sennhauser darbų – fotografijų, instaliacijų ir piešinių – parodą knygos formoje.
Pirmi 2 puslapiai – vien tik spalvinės plokštumos: iš gelsvos švelniai į rusvą pereinanti oranžinė ir balta su lygia karališkai violetine mėlyna. O po jų ir prasideda...
Rūpestingai atspausti brangiai kainuojančiu scholastiniu rastru paveikslai, išsaugojant visus pustonius: siekta, kad piešinys ant matinio sugeriančio popieriaus išliktų vis dar atpažįstamas net sodriame juodume. Darbai sugrupuoti, bet tuo pačiu išdėstyti laisvai – akivaizdžiai nesilaikant dizaino užduoto karkaso, lengvai pastūmėjus vieną prie kito bei daugiau ar mažiau perdengiant. Knygoje per išstumdytus puslapius eina 5 tekstai – ypač įdomiai atrodo susimaišiusios skirtingos kalbos.
Menininkės nagrinėjamos temos – šviesa, jos pasikeitimas, saulės judėjimas ir laikas – subtiliai varijuoja per paveikslų ciklus ir momentines proceso nuotraukas. Visa tai atidžiai ir su išliekamąja verte įkūnyta šioje knygoje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abstraktus piešinys ant didelio formato viršelio tarsi peizažas pabraižytas smailiu teptuku dzeno transe. Tas klaidina – reikia antro žvilgsnio – pastangos atpažinti žiemos peizažo fotografiją. Pavadinimas didžiosiomis raidėmis įspaustas kongrevu tarsi pėdsakas sniege.
Leidinyje sudėti statiški fotografijų ciklai – vizualiai taupūs ir minimalūs. Balta naudojama kaip pagrindas, tarsi natūrali dienos šviesa, o trasų sniegas ir dangaus baltumas paskandina vaizdus. Kaip keturspalviu ofsetu atspausdinti tokią baltos atspalvių daugybę? Stebėtina, kad tam pakanka 70-tos liniatiūros, jog išliktų šitie subtilūs tonų skirtumai ant matinio sugeriančio dažus popieriaus. Gal spaudos dažai turi daugiau pigmento?
Kai kur tarp fotografinių vaizdų įterpiami tušti puslapiai – jie pasitaiko ten, kur gera šiek tiek atgauti kvapą. Kyla noras ir juose įžiūrėti atspaustus besvorės šviesos pėdsakus. Laimei, trumpi parašai patalpinti ne prie reprodukcijų, o pateikiami kaip santraukos su pašto ženklo dydžio nuotraukomis pabaigoje ant plonesnio popieriaus. Šioje dalyje santūrus ir drauge genialus knygos dizainas išnaudoja popieriaus peršviečiamumą papildyti erdvės baltumo pojūtį, taip puikiai perteikiamą fotografijų.
Tarp mados ir šiuolaikiškumo egzistuoja subtilus skirtumas – pirmoji pripažįsta tik dabartį, antrasis siekia galioti ir ateityje. Baldų dizainerio Hanso J. Wegnerio kūriniai rodo, kad esama daiktų, nepriklausančių nei madai, nei šiuolaikiškumui. Ir knygoje prie šios temos einama iš karto visu rimtumu.
Nuostabą kelia pati monografija – foliantas tarsi blaškosi tarp laikotarpių. Tipografika – ne tik blaivi ir santūri, ji tuo pačiu ir elegantiška. Dosniai palikta erdvė siejama atspirties taškais, leidžiančiais skaitytojui visuomet susigaudyti. Pasitikintis savimi dizainas – šį jausmą puoselėja 7-asis dešimtmetis su Akzidenz Grotesk šriftu. Šį poveikį sustiprina drąsiai – kaip nematomos detalės – virš parašų dėliojamos iliustracijos. Tarp jų ir paaiškinimų esantis erdvus atstumas pabrėžia: baltas plotas yra svarbu – tai nėra nieko nereiškianti vieta. Skyrių pradžiose leidžiama mėgautis vieno ar kito baldo kontūrais. Raudona spalva akcentuojamos istorinės arba kolegų kurtos kėdės.
H. J. Wegneris savo baldus kūrė tinkamus naudoti visais laikais. Šitoje knygoje jie pagerbiami labiau nei prideramai.
Rafinuotas šiurkštus kietas viršelis, puikiai parinktos šviesios žemės spalvos, labiau lankstus nei kietas kartonas. Pavadinimas – poetiškai riebiomis didžiosiomis raidėmis sulaužytas atviroje nugaroje. Priešlapiai kaip ateities pranašai – pilki. Dabartinio Afganistano fotografijų katalogas skleidžia kvapą, būdingą spalvotai spaudai ant puraus Werkdruckpapier popieriaus.
Pristatomi 29 projektai – subtiliai suskirstyti. Šiltai balto popieriaus įvadiniai puslapiai su aiškiu erdviai komponuotu rinkiniu linksta į kompromisus – iliustracijoms suteikta tiek laisvės, kad jos išsiplėsdamos per visą atvartą, tarsi išsiveržia iš puslapio ribų.
Įdomios naujų statinių, statybos aikštelių, statybininkų, žmonių gatvėse ir šurmuliuojančių miestų nuotraukos. Kurios, preciziškai atspaustos ant matinio popieriaus ir peršviečiamai reprodukuotos, užkrečia entuziazmu ir leidžia suprasti, kad nuolydžio, kuriuo akis keliauja iš šiaurės į pietus, kryptis – neteisinga. Stulbinanti knyga apie vizionierišką statybą karo iškamuotoje šalyje.
Kokia gali būti „istorijų apie draugystę“ knyga? Tikriausiai tarp 2 viršelių pilna skaitymui skirtų tekstų.
Sudarytojas šį klausimą suprato kompleksiškiau ir nusprendė sudaryti solidų ir neapjungtą vieningu dizainu rinkinį iš skirtingų autorių tekstų, nuotraukų bei dokumentų. 1890-1930-tųjų metų poezijos albumai, susirašinėjimo faksimilės, žaidžiančių berniukų stopkadrai iš vaizdajuosčių, piešiniai ir pokalbių įrašai, prisiminimai ir parašai po nuotraukomis be pačių nuotraukų. Visi turinio elementai ramiai sudėti kartu, leidžiant pasinerti į praėjusį laiką ir duodant suvokti leidinį kaip praeities katalogą arba reportažinį portretą.
Skyrių pradžios surinktos labai stambiu šriftu: šiuolaikine antikva su išskirtine mažaja „g“ raide. Šriftas atrodo labai rimtas, beveik istorinis, tačiau kartu šiek tiek įžūliai mirguliuojantis. Tekstai, atitinkamai pagal jų nuotaiką, surinkti pusstoriu grotesku, kuriuo buvo madinga 7-ajame dešimtmetyje spausdinti mokslinę informaciją. Krinta į akis besitęsiančios per daugelį puslapių nuotraukų juostos, apipjautos centimetru žemiau nei formato aukštis. Puslapių numerių išdidinimas paremtas labiau estetika nei funkcija – labiau siekiama užduoti toną nei padėti susivokti.
Knygos savitumą pabrėžia ypatingas viršelis: blokas šveicariškos brošiūros principu įklijuotas į sulankstytą aplanką su atlapu priekyje. Atlapas savo ruožtu aptrauktas medžiaga kietviršis. Belieka tik padėkoti už šias knygrišystės pastangas.
Albrechtas Diureris su plunksna nupiešė raganosį, kurio nebuvo matęs. Dailininkas turėjo ne tik pakankamai gerą gyvūno aprašymą – vaizduotė buvo tokia laki, kad leido susikurti neįtikėtinai tikslų raganosio atvaizdą.
Lygiai taip pat stebinančiai – tikrais ir gyvais – atrodo ir Dieterio Brauno gyvūnų piešiniai, nepaisant jų abstraktumo ir fantazijos. Iliustracijos sukonstruotos taip lengvai, kad galima abstulbti, matant taip tiksliai perteiktus gyvūnų pavidalus. Būdingiausi faunos atstovų bruožai pagauti, nesistengiant nupiešti fotografiškai tiksliai – panašumas išgaunamas kitais būdais. Technika – tiesiog virtuoziška, kartu sukaupusi savyje visus XX amžiaus grafikos plakate pasiekimus. Analoginis ir skaitmeninis rankų darbas beveik nesiskiria, nesvarbu, kas tai būtų – eskizinės tekstūros, purškimas, sluoksniavimas ir montažas, vektorinė kompiuterinė grafika.
Pavyzdžiui: strutis kaip japoniškų medžio raižinių stiliumi pateikta plokštuminė kompozicija; šiurkščiaplaukis vombatas kaip pažįstama iš animacinių filmų 2 plano sluoksnių diferencija; iš po dramblių kojų kylantys dulkių kamuoliai pavaizduoti riebia linija – tipišku art deco stiliui sprendimu; tulžys išmargintas tarsi labai sudėtinga dėlionė.
Skyrių pradžias pristato gyvūnų vaizdai, sujungti su jų gyvenamu žemynu. Gyvūno arba jo fragmento iliustracijos pateikiamos per visą atvartą iki pat puslapių kraštų, jas dar papildo vokiškas ir lotyniškas pavadinimas, prie kurio priderintas trumpas aprašymas. Šis kompozicinis atvartų tobulumas tik sustiprina vaizdo dinamiškumą.
Tai ne tik paprasta knyga vaikams – ją vartantys suaugusieji susimąsto: ar tikrai jie nenorėjo kada nors studijuoti zoologijos?
Didelio formato knygos atvartai iki pat kraštų užpildyti scenomis su žmonėmis, architektūra, peizažais ir medžiais. Subtilūs raudoni linijiniai piešiniai meditatyviai išmarginti visokiausiais raštais. Šioje jau savaime pakankamai painioje konstrukcijoje galima įžiūrėti vos matomas blyškiai melsvas detales. Tačiau linijų painiavos neįmanoma išraizgyti plika akimi – jaunasis stebėtojas turi pasitelkti pridėtą prie knygos lupą.
Raudono filtro įrankis nepadidina vaizdo, o išryškina iliustracijų detales – raudonieji piešiniai nusilpsta, ir tik pažvelkite, patamsėja ir iškyla į pirmą planą šviesiai mėlynos linijos. Žmonių minioje, prie jūros ar pirmykščiame miške pradeda dėtis nuostabūs dalykai: pasirodo, kad gitaros futliare rangosi gyvatė, dūmus iš laivo kamino leidžia šturmano pypkė, o palmėje esančios datulės iš tikrųjų yra laikrodžio su gegute svarmenys.
Tiesiog puiku, kad analoginiu būdu galima sukurti tokį keistą rentgeną, taip pakurstant tyrinėjimo įkarštį smalsiems jauniesiems stebėtojams, prieš kuriuos knyga pasiruošusi atsilaikyti tvirto popieriaus puslapiais ir kietais viršeliais.
Argi tai ne kvietimas? ranka užspalvotas egiptietiškosios antikvos kontūras – pavadinimas kviečia lipti į laivą ir keliauti drauge su mažuoju banginių stebėtoju. Daug žadanti pradžia, nes banginis išnyra jau pirmajame – prieštituliniame – puslapyje. Atrodo kaip galvosūkis, kuriam reikės daug daug laiko.
Švelnių spalvų iliustracijos pasakoja apie berniuką, besiiriantį per daugybę galimybių atrasti ką nors nauja: jį meiliai bando nuo tikslo nukreipti rožės (sirenų motyvas iš „Odisėjos“); paskui berniukas stebi stypsantį pelikaną (budrumo motyvas apie stebinčiojo stebėjimą); vėliau debesų pavidalai žadina aukštyn skriejančią vaizduotę (Renesanso menininkų naudota vaizduotės treniruotė).
Dažnai vaikai, užsisvajojantys dienos metu, išvadinami snaudaliais. Tačiau šiose svajonėse nėra nieko bloga – tam reikia dėmesingumo ir budrumo, neturinčių nieko bendra su būdinga suaugusiems sekinančia pasirengimo pavojui būsena.
Norintiems įtampos atsikratyti tėvams tereikia pasiimti šią knygą ir naudoti kaip greito veikimo profilaktinę priemonę: prisiglauskite prie vaiko bei kartu nugrimzkite į šią knygą. Jūs galite sugauti vertingą laimikį: neištartą atsakymą į neužduotą klausimą „kas yra meditacija ir kaip ji veikia“?
Viršelyje besišypsantis Dalai Lamos veidas spinduliuoja tik Budos figūrose matomą sielos ramybę. Pusiau medžiaginio viršelio surudijusio raudonio spalvos – aukščiausios išminties spalva budistams. Viršelio popierius su subtilia drobės faktūra. Iliustracijos padengtos abstrakčiais plėmais. Matinis viršelio laminatas sukilnintas daliniu lakavimu – pavadinimas išryškintas baltu blizgančiu apskritimu. O priešlapiuose – maldos vėliavos, palengva tampančios įprastomis ir mūsų platumose. Ir galiausiai viduje – Dalai Lamos atsakymai į mokinių klausimus.
Taip, viršelis leidžia nuspėti, kad atsakymai bus nepaprasti – ant tamsaus fono esančiuose žodžių balionuose slypi klaustukai. Balionai tik 4-ame viršelyje žada trumpą atokvėpio minutėlę – juose taip suformuluoti klausimai, kad galėtų patys būti atsakymais. Knygos skyriai nurodyti dviejų spalvų – oranžine ir antracito mėlynumo – puslapio dydžio iliustracijomis. Jos – figūrinės, iliustratyvios ir įsimenančios – yra ypač įžūlios, nes remiasi raminančiais Dalai Lamos žodžiais ir gestais. Jau pati pirmoji Dalai Lamos citata sako „Jei manai, kad esi per mažas, jog ką nors reikštum, vadinasi, niekuomet nebuvai susidūręs su uodu miegamajame.“ – tą akimirką ant knygos puslapio nukrenta lapinė utėlė.
Šio skirto jaunimui romano išvaizda – šviesi ir jau iš pirmo žvilgsnio nuteikianti maloniai. Regis, ji neturėtų vesti į įtempto veiksmo kupiną istoriją. Tradicinis rinkinys, skyrių pavadinimų ir puslapių numeracijos pagal centrinę ašį komponavimas bei mažytės iliustracijos – visi šie elementai dvelkia ramybe, dar net neperskaičius nei vieno sakinio.
Knygos koloritas – nuo aukso folija įspaustų ant aplanko akcentų iki puošnių juodai geltonų spalvų viduje. Apgalvotai parinktais šriftais, jų dydžiais, eilutės pločiu, tarpais tarp raidžių siekiama tobulai įskaitomo teksto. Turinio lygmenys skiriami vis kitokio šrifto ir vis kitokios spalvos kombinavimu. Skyrių pradžiose tradiciniu rinkiniu – per visą maketo plotį – patalpintos vinjetės. Jų panoramos yra plokštuminės ir ryškiai apkontūruotos. Šias iliustracijas reiktų suprasti kaip scenos kulisus: atrodo erdvios netgi nepaisant mažumo (o gal kaip tik dėl jo). Maloniai nuteikia spalvoti medžio raižiniai – aliuzija į tuos laikus, kai knygų puošyba buvo įprastas dalykas.
Šiose juodose ir žalvario geltonumo spalvų panoramose – nei vieno žmogaus, todėl kyla kitos realybės ieškojimo jausmas. Atrodo, kad galima girdėti kažkokį garsą – galbūt niekaip nenorinčios atslūgti įtampos zvimbimą. Tai kur vis tik veda ši istorija?
Fotografas: Mantas Puida
Fotografas: Jolanta Mikulskytė